Moterims, kurios kaip sausra…


Mačiau tokias moteris darbo vietose, kurios atrodo kaip sausra…

Vedžiau sesijas veiklioms moterims, kurių akyse ir energijoje nebėra moteriško minkštumo.

Kur dominuoja greitis, žodis “reikia” ir tikslai, rezultatai…

Kur emocijos trukdo siekti tikslų ir yra nugrūdamos į giliausią kūno kertelę…

Aš nebetikiu, kad moteris gali būti laiminga nuolatos veikdama iš testosterono, kortizolio…

Aš netikiu. Ir taškas. 

Aš – veikli, ambicinga moteris. Esu orientuota į aukštą kokybę, į savo išsikeltų tikslų realizavimą. Visą savo gyvenimą buvau itin veikli. Bet! Moteris skiriasi nuo vyro! Man nesvarbu kokias ten socialiniais lytis kursime. Aš tuo netikiu. 


Vienintelis dalykas, kas nekinta – tai yra tai, kad esu moteris. 

O sausra, apie kurią kalbėjau – tai vyriška aplinka. Joje nėra vietos jausmams – yra vietos rezultatams. Nėra vietos pasitenkinimui, yra vietos tikslams.

Bet Tu esi moteris! Tu nesijausi laiminga darydama tą patį ir tokiu pat būdu, kaip vyrai!

Ir čia gali ginčytis kiek nori.

Nesvarbu kur esi, nesvarbu kokį darbą dirbi… 

Svarbu tik vienas – kaip tame jautiesi! Nes tu esi moteris!

Vyrai auga per REIKIA, o moterys per – noriu. 

Mūsų, moterų, hormonai veikia kitaip, nei vyrų. 

Galime konkuruoti su vyrais kiek tik norime, tačiau, konkurencija vyrams suteikia pasitenkinimą, testosterono pliūpsnį, nuo kurio jų visa sistema atgyja. Vyrams reikia bent 10 kart daugiau testosterono nei moterims, o per didelis testosterono kiekis mums, moterims – sukuria stresą organizme. Nors tuo metu mes jaučiamės superdarytojos, stiprios ir konkurencingos… tai sukuria mums įtampą, nuo kurios ilgalaikėje perspektyvoje jaučiamės sausos, išsekę, beprasmybėje. Regis – niekas neteikia laimės. Ir negana to – testosterono padidėjimas skatina plaukuotumą ir plikimą, balso pažemėjimą, endokrinologinius susirgimus, mestruacijų pokyčius ir dar daug baisesnius dalykus..


Aš – kalbu iš patirties. Aš turėjau problemų su testosterono padidėjimu. Nuo didelio streso ir nuolatinės įtampos atsirakino genetinis kodas, kurį paveldėjau. Tik nuo didelio streso kūne, imuninės sistemos nusilpimo – atsirakina mūsų genetinės ligos. 

Buitiškai kalbant, kaip pasireiškė testosterono (vyriško hormono) ir streso hormono padidėjimas mano gyvenime: didelis nepriklausomybės jausmas, nepakantumas, konkurencijos poreikis, konkuravimas su vyrais, poreikis įrodyti save pasaulyje, nuolatinė įtampa ir didžiulis dopamino išsiskyrimą skatinančių veiklų poreikis, moteriškų dramų neapkentimas, moteriškumo nuvertinimas ir menkinimas, emocijų išbraukimas ir noras būti nieko nepaliečiama, pasyvumo ir poilsio nuvertinimas, didelis plaukuotumas, acne, PCOS, dirglaus žarnyno sindromas, cukraus kiekio kraujyje svyravimai…. 


Ir tai tęsėsi iki tol, kol sąmoningai nepradėjau suvokti, kaip veikia hormonai. Kol sąmoningai nepradėjau užsiimti veiklomis, kurios sukuria gerą jausmą, kol nepradėjau prisileisti kitų žmonių arti ir jiems atsiverti, kol nepradėjau lesiti sau ilsėtis, mėgautis ir kurti sau malonumus kiekviename žingsnyje. 

 

Kaip moterys gyja, kaip gaminasi moteriški hormonai: kai atsiveria ir yra išklausyta… kai atsiveria ir pasidalina, išsako savo sunkumus… kai yra atvira pagalbai ir ją priima… kai grįžta į kūno pojūčius… kai rūpinasi savimi ir leidžia kitiems ja pasirūpinti… kai kuria malonumą savo kūne… kai puoselėja.. kai darbe atranda būdų kaip susikurti malonumą… kai niekam nieko neįrodinėja, o įsiklauso… kai priima komplimentus… kai užsiima maloniomis veiklomis… veiklose orientuojasi į proceso malonumą, o ne rezultatą… kai “noriu” yra daugiau nei “reikia”…

Dabar matau nemažai vyrų, kurie pasyvūs, su dideliais pilvais, praplikę, tingūs ir be prasmės pojūčio – tai padidėjusio estrogeno (moteriško hormono) simptomai pas vyrus. Kurie daugiau vadovaujasi – noriu, o ne reikia. Ir tai vyrams yra NESVEIKA. Kaip ir skųstis neieškant sprendimo. 

Ir kaip džiaugiuosi galėdama konsultuoti moteris… ir kartu su jomis ieškoti būdo, kaip dirbant vyriškoje, į tikslą orientuotoje aplinkoje išlaikyti savo moteriškumą, vidinį minkštumą ir subtilumą. 

 

Nes nesvarbu kaip ir ką dirbi – svarbu, kaip jautiesi! 

Aš pagaliau myliu save, myliu savo moteriškumą – savo emocijų bangas, norą rūpintis, poreikį atsiverti ir išsikalbėti… veikti iš flow ir jei jaučiu atsirandančią įtampą – sustoti, sugrįžti į kūną ir suminkštėti. Aš myliu savo ciklišką bangavimą ir noriu gerbti ir puoselėti save. Tai taaaaip gera! Ir nuo to gera mano aplinkai. 

Kai nebėra perfekcionistiškų reikalavimų sau, tuomet yra atjauta ir meilė sau ir kitiems. Tai taip nuostabu! 

Atsimink miela sese – nieko nėra svarbiau, nei Tavo vidinė ramybė 

Ir kaip šiandien trūksta Tavo, mieloji, atsipalaidavimo! Kaip jau esu minėjusi – tai pats nesavanaudiškiausias dalykas. Tavo laimė daro aplinkinius laimingus 

Skleiskis ir žydėk! 

Diana Wind

www.dianawind.com

Mąstymo klaidos

„Nuo meilės iki neapykantos - viena patikėta mintis

Mūsų realybę formuoja būtent mūsų mintys. Žemiau pateikiamos mąstymo klaidos, kurios jeigu pastebėtos, gali Tau padėti neįsivelti į minčių spąstus. Šios mąstymo klaidos, jei jomis patikime, gali nuvesti net iki gilios depresijos, apatijos ir demotyvacijos. Šie modeliai, tarsi virusas, kuriuos turime tuojau pat sustabdyti, prieš jiems įsikerojus.

Kūnas pirmiausiai suserga nuo negatyvių minčių ir tik po to, dėl išorinių dalykų.

Šis sąrašas – greitoji pagalba, galinti padėti išeiti iš negatyvių emocijų, užbėgus prieš mintims įsikerojus, ir pastebėjus negatyvias mintis bei laiku jas nutraukus ar pakeitus pozityvesnėmis. Žemiau pateiktos mąstymo klaidos naudojamos kognityvinėje ir elgesio terapijoje.

1. „VISKAS ARBA NIEKO“. Viską skirstote į „juoda“ ir „balta“. Kraštutinumai. Arba aš tobulas, arba aš niekas.

Jeigu ką nors atliekate netobulai, jaučiatės esantys visiški nevykėliai.

Pavyzdžiui, pirmūnas studentas, per egzaminą gavęs ne aukščiausią įvertinimą, pareiškia: „Dabar aš visiškas nevykėlis“.

Šis mąstymo modelis klaidingas, nes nėra nieko gyvenime, kas būtų absoliučiai tobulas, absoliučiai kvailas arba absoliučiai sėkmingas.

KĄ DARYTI: Stabtelėk – ar tikrai viskas yra blogai? Galbūt yra gerų dalykų gyvenime? Galbūt galiu susidaryti tokių dalykų sąrašą? Ir pamatyčiau, kad esu iš tikrųjų, ties kokiu 70 gerumo toje situacijoje. O ne ties 0.

2. PERDĖTAS APIBENDRINIMAS

Jei vieną kartą tai nutiko, tai dabar atsitiks visada…

Iš vienos situacijos nusprendžiama apie visą savo ateitį.

Pvz: Vieną kartą mane apgavo vyras, tai dabar visi nori mane apgauti ir visi tie vyrai kiaulės. Dėl to vyrais pasitikėti neįmanoma.

Situacijos išdidinimas ir išpūtimas, pritaikymas visiems ateities įvykiams.

Paklausk savęs: Ar tikrai visada taip būna?

3. PROTO FILTRAS

Tai akiniai, kurie nepraleidžia jokios pozityvios informacijos. Smegenys išfiltruoja tik minusus. Pesimizmas.

Priimama tik ta informacija, kuri iš anksto sutampa su tuo kas galvojama apie save, kitus ar pasaulį.

Pvz.: Tikiu kad pasaulis yra pavojingas. Kai skaitau laikraštį matau tik tuos straipsnius, kurie yra apie karą, netektis, nelaimingus nutikimus, tačiau ne tuos kurie rašo apie ekonomikos augimą, mokslo atradimus, gerus žmones.

UŽDUOTIS: Paklausk – Kas gero vyksta mano gyvenime? Prieš einant miegoti atsiminti 3 dalykus, kurie gero nutiko šiandien.

4. MĄSTYMAS KATEGORIJOMIS „TURIU“, „PRIVALAU“

Žiūrėjimas į gyvenimą, kaip į prievolę. Bandome motyvuoti save, sakydami -„turiu“ arba „privalau“, tarsi jeigu pasielgtume kitaip, mus turėtų mažų mažiausiai nuplakti. Bet tokie teiginiai tiesiog verčia jausti spaudimą ir apmaudą. Ir kaip tik vietoj skatinimo veikti, skatina atsitraukti.

Emocinė pasekmė – kaltės jausmas. Kai šias „prievoles“ dar nukreipiame ir į kitus žmones, imame jausti pyktį, susierzinimą ir pagiežą.

O jei standartus nukreipiame į kitus žmones ir jie to neatlieka – kyla nepasitenkinimas.

Pvz: Jis privalo būti punktualus ir niekada nevėluoti. Jis privalo išnešti šiukšles.

Arba turite savo standartus šiek tiek nuleisti arba neišvengiamai teks susipykti su kitais žmonėmis. Mūsų požiūris, kaip kiti turi elgtis – yra mūsų požiūris. Kiti žmonės turi savo požiūrį.

UŽDUOTIS: Žodžius “TURIU” ir “PRIVALAU” keisti į žodžius – Noriu, norėčiau, galėčiau, renkuosi.

5. ETIKEČIŲ KLIJAVIMAS IR KLAIDINGAS ĮVARDIJIMAS

Tai kraštutinė perdėto apibendrinimo forma. Užuot įvardiję savo klaidą, klijuojame sau neigiamą etiketę: „Esu nevykėlis“. O kai užkliūva kito elgesys, etiketę klijuojame jam: „tai prakeiktas parazitas.“

Klaidingas įvardijimas – tai kokio nors nutikimo apibūdinimas stipriais ir sunkų emocinį krūvį turinčiais žodžiais. Pavyzdžiui, dietos besilaikanti moteris suvalgė porciją ledų ir pagalvojo: „Kokia aš pasibjaurėtina ir šlykšti. Esu tikra kiaulė.“ Dėl šios minties ji taip nusiminė, kad po to suvalgė visą dėžę ledų!

Elgesį prilyginate savo esybei. Metate kamuolį į krepšį ir nepataikote ir vietoje to, kad sakytumėte – nepataikiau, sakote – esu nevykėlis. Užklijuojate sau neigiamą etiketę.

Teisinga būtų įsivardinti, kad “taip, aš suklydau”, o ne – “aš esu nevykėlis”.

Gyvenimas procesas. Mes esame įvairūs. Pavadinti save vienu pavadinimu yra klaidinga.

6. SKUBOTAS IŠVADŲ DARYMAS

Padarote negatyvią išvadą net tada, kai nėra jokių akivaizdžių ją palaikančių faktų.
a) minčių skaitymas – nei iš šio, nei iš to nusprendžiate, kad kažkas nusiteikęs prieš jus, ir nė nesivarginate patikrinti, ar tai tiesa. “Aš tikriausiai jiems nepatinku, jie tikriausiai galvoja, kad esu nekompetetingas”. Savo galvoje sukuriate ką kiti apie jus galvoja, bet net nesivarginate pasitikrinti ar tai bent kiek tiesa. Pasitikrinti – tiesiog paklausti.
b) ateities numatymas – tikimės, kad viskas pasisuks į blogą, ir priimame, kad spėjimas – realus faktas. “Mane išmes iš darbo”, “mane atstums”, “mane paliks”… Taip kuriame įvairius scenarijus, kurie kuria nerimą. Šis mąstymo iškraipymas – nerimo pagrindas. Užuot buvę čia ir dabar – spėliojame ateitį.

7. SUREIKŠMINIMAS IR SUMENKINIMAS

Tai akiniai, kurie iškreipia realų vaizdą. Pervertinate dalykų svarbą (savo klaidų ar kitų žmonių laimėjimų) arba nepelnytai nureikšminate taip, kad jie tampa visai menki (savo pačių gerąsias savybes ar kitų trūkumus). Kitaip tai dar vadinama „triuku su žiūronais“, nes žvelgdami pro kitą žiūrono galą sau atrodote menki ir nereikšmingi arba dar kitaip, tai dar vadinama „katastrofizavimu“, nes eilinius nemalonius įvykius paverčiate siaubingais monstrais. “Kaip siaubinga, aš suklydau, dabar visi apie tai sužinos”. Į savo klaidas žiūrite per padidinamąjį stiklą, kuris iki absurdo išdidina klaidas.

Sumenkinimas – sumenkinu savo kompetencijas.

Pvz: esu dėstytojas, kuris dėstau 10 metų ir mintyse sakau – “Aš visai nemoku dėstyti”.

8. EMOCINIS MĄSTYMAS

Manote, kad neigiamos jūsų emocijos būtinai atspindi tikrąją realybę („Aš taip jaučiuosi, vadinasi, tai yra tiesa“). Pavyzdys: „Jaučiuosi sugniuždytas ir netekęs vilties. Vadinasi, mano problemų išspręsti neįmanoma.“ Dėl visko jaučiatės bjauriai, tad nusprendžiate, kad viskas yra bjauru. Įsikerojus tokiems negatyviems jausmams leidžiamės jų visą laiką kvailinami. 

Emocija = Faktas.

Nueinate į vakarėlį, kuriame kyla nuobodulys, tuomet padarote išvadą, kad vakarėlis nuobodus. Net jei kitiems jis linksmas.

9. PERSONALIZAVIMAS

Jums atrodo, kad turite prisiimti atsakomybę už negatyvų atsitikimą, nors tiesiogiai nesate su juo susiję.

Paprastai čia supainiojamas poveikis kitiems ir kontroliavimas.

Jūs tikrai darote poveikį žmonėms su kuriais susiduriate, tačiau nėra pagrįstų argumentų, kad galite juos kontroliuoti.

Pvz.: Mama tikrina vaiko pažymių knygelę ir randa pastabą, kad vaikas nesistengia pamokoje. Pamačiusi tai, ji nusprendžia, kad yra bloga mama: “Aš susimoviau. Aš kalta, kad jis nesimoko”.

Labai svarbu suprasti, kad mes nesame atsakingi už kitų žmonių mintis, emocijas, elgesį, pasirinkimus. Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių. Mes galime daryti tiktai poveikį. Tik pats žmogus atsakingas už savo mąstymą, emocijas.

10. POZITYVIŲ DALYKŲ NUVERTINIMAS

Teigiamą patyrimą atmetate tvirtindami, kad dėl vienos ar kitos priežasties „tai nesiskaito“. Šitaip išlaikote negatyvų pasaulio vaizdą, nors kasdienė patirtis tam ir prieštarauja. Tai viena iš destruktyviausių mąstymo klaidų. Žmogus it mokslininkas, ieškantis įrodymų, kurie patvirtintų blogos nuotaikos hipotezę atsiriboja nuo gyvenimo džiaugsmo ir taip marina save. Sunku priimti pozityvius dalykus. Pozityvius dalykus nurašome atsitiktinumui. Jei žmogus jums sako komplimentą, jums atrodo, kad jis sako tik dėl to, kad nori būti mandagus.

Pvz. Išlaikiau egzaminą ir sakau: “ai, čia man tik pasisekė”.

Patys nurašome pozityvius gyvenimo dalykus, nors realybė rodo visai ką kitą. Kitą kartą, kai gaunate komplimentą, pasakykite – “ačiū, man labai smagu, kad tai pastebėjai”.

 

Darbui su saviverte, pastebėti ir pagauti šias mąstymo klaidas- itin svarbu.
Perklausyk paskaitą apie savivertės ugdymą.

Intymumo baimė

Intymumas – didelio artimumo, asmeniškumo ryšys, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo ir atvirumo, dvasinio ar fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmas.

Intymumas – tai gebėjimas užmegzti artimą kontaktą atsiveriant ir parodant  save tikrą, tokį, koks esi kitam žmogui. Intymumas dažnai siejamas su seksualumu. Tačiau tai yra gerokai daugiau nei fizinis artumas.

Intymumas gali būti skirtomas į kategorijas: 

Intelektualinis –  gebėjimas dalintis savo mintimis ir idėjomis su kitu.

Emocinis – gebėjimas dalintis savo emocijomis ir giliais išgyvenimais su kitu.

Patyriminis – gebėjimas dalintis patirtimis su kitu.

Seksualinis – gebėjimas dalintis savo seksualumu, fiziškumu su kitu.

Intymumo ir pažeidžiamumo baimės ( baimė parodyti save pažeidžiamą, atsiverti) yra  tarpusavyje susiję. Žmogus patiriantis intymumo baimę, gali parodyti savo pažeidžiamumą, tačiau problema atsiranda tuomet, kai santykiai tampa per daug artimi.

Santykiuose žmonės suartėja, atsiveria vienas kitam, tampa nuogi savo emocijomis, kūnu, protu vienas prieš kitą. Taip suartėdami, nusiimdami savo kaukes, tampa pažeidžiami. Tuomet aktyvuojasi įvairios baimės. Žmogus baiminasi tapti pažeidžiamas, jaudinasi, kad jį gali palikti, įskaudinti.

Kas mums trukdo atskleisti kitam žmogui savo išgyvenimus ar tiesiog pabandyti išsakyti savo nuomonę? Uždarumas ir nerimas likti nesuprastu, įskaudintu, paliktu. Pilna knygų, siūlančių įvairiausias strategijas, kaip reikėtų užmegzti pokalbį, kaip flirtuoti, kaip sužavėti pašnekovą ir jį sudominti. Tačiau nuoširdiems santykiams reikia tik vieno dalyko – atvirumo. Atsipalaidavęs, atviras žmogus visada kelia simpatiją.

 Taigi, pirmiausiai reikėtų susilpninti savo „gynybą“ – tai yra suprasti savo strategijas, kuriomis bėgi nuo artumo, intymumo ir švelniai vis labiau atsiverti, gerbiant savo baimę, o ne bandant ją neigti. 

Nors pradžioje gali atrodyti priešingai, tačiau visiškai paprasta kalbėti tai, ką galvoji ir jauti. Niekas nekainuoja daugiau pastangų nei bandyti būti kažkuo, kuo nesi.

Ženklai išduodantys, kad turi baimę intymumui:

  • Turi daug “draugų”, bet nei vieno neprisileidi per arti;

  • kad ir kokį aktyvų gyvenimą gyveni, visvien viduje jautiesi vienišas; 

  • turi daug trumpų, bet intensyvių santykių, kuriais jauti, kad pasieki tašką kai jie tampa nuobodūs; 

  • turi ilgalaikį partnerį, bet pasirenki tokį, kuris laiko atstumą, nesidomi tavo tikraisiais poreikiais, tavo emocijomis;

  • esi santykiuose, kuriuose slepi daugybę savo pusių nuo savo partnerio; esi vis kitoks prie skirtingų žmonių ir užsidedi vis kitą kaukę. Tokią, kokią jie nori matyti;

  • toks, kokį tave mato kiti, skiriasi nuo tokio, koks esi viduje;

  • galvoji, kad kiti žmonės yra pavojingi, nors neturi tam paaiškinimo;

  • visada esi dėl kitų, pasiruošęs visiems padėti, bet niekuoemt nesikreipi pats pagalbos, kai tau sunku; 

  • arba nesi atviras padėti kitiems, nes manai, kad visi turi būti nepriklausomi ir neprisirišę;

  • slepi savo pažeidžiamas vietas ir silpnybes nuo kitų;

  •  jautiesi suirzęs arba pasimetęs kai kiti tau užduoda per daug asmeninių klausimų.

Kokiais būdais bėgame nuo intymumo?​

 

Pasąmoningai sukuriamos gynybinės techinkos padedančios neprisileisti kitų ir išlikti “saugiu”:

 

  • Esi labai kritiškas kitiems (taip susikuri atstumą ir neprisileidi kitų žmonių);
  • nuolatos esi užsiėmęs (taip slėpdamasis nuo tuštumos ir vienatvės jausmo);
  • visuomet esi “geros” nuotaikos (būti atviru apie savo tikruosius jausmus galiatrodyti per daug intymu);
  • visuomet nori viską daryti dėl kito žmogaus nepalikdamas vietos gauti dėmesio pats (tokiu būdu niekas nemato tavęs ir negali iš tikrųjų pažinti);
  • turi labai dramatiškus santykius (dėka dramų nelieka laiko tikram intymumui);
  • turi stiprią nuomonę apie viską (tai išgąsdina ir atitolina kitus žmones nuo tavęs)
  • esi perfekcionistas (randi priežasčių, kodėl niekas neatitinka tavo aukštų standartų, todėl neprisileidi žmonių);
  • turi daug fantazijų – kaip atrodytų tobula meilė (taip laikai save saugiai nuo grėsmės prisileisti “tikrą” meilę.
 
Tačiau kartais tik pradėjus santykius šios strategijos sustiprėja, kaip gynyba į per didelį artumą.

 

Pasąmoninės gynybinės strategijos santykyje:

Atsitraukimas 

Kuomet santykiuose su kitu žmogumi pakankamai suartėji, pasiekus tam tikrą tašką, iškyla noras – atsitraukti. Taip elgtis skatina emocinio intymumo baimė. Nustoji komunikuoti ką jauti, savo poreikius. Sulaikai savo energiją sau ir nebesidalini su partneriu.

 Užsidarymas

 Pavyzdžiui, pradedi kažkam jausti įsimylėjimą, staiga užsidega raudona lemputė ir į galvą pradeda plūsti įvairios savisaugos mintys: „Viskas per greitai juda į priekį“, „Aš ir vėl liksiu įskaudintas“, „Nieko man nereikia, aš nesu pasiruošęs santykiams“. Ir visų šių minčių rezultatas – užsidarymas ir atsitraukimas nuo to, kas galėtų daryti tave laimingu. Kuomet ši gynybos sistema įsijungia, pradedi savo galvoje save įtikinėti, kad santykiai tau iš tiesų taip jau stipriai ir nerūpi. Net aiškiai to nesuvokdamas pradedi vengti mielų akimirkų, akių kontakto ar atsitrauki nuo tau rodomo dėmesio, komplimentų ar prisilietimų. Gynybos sistema gali tave paversti šaltu ir abejingu savo partneriui, vis ieškančiu milijono priežasčių, kodėl nuo šio mylimo žmogaus derėtų laikytis atokiau. Ir kas įdomiausia, iš tiesų, ši pačių sukurta gynybos sistema gali jausmus visiškai uždaryti ir įtikinti, kad jausmai baigėsi. Svarbu įsisąmoninti, kad šis staiga atsiradusį susidomėjimo trūkumo ne visada gali lemti išorinės aplinkybės, kurių mes negalime kontroliuoti, bet ir mūsų pačių giliai pasąmonėje slypinti gynybos sistema, kuri tarsi skydas mus saugo nuo pažeidžiamumo. 

Kritiškumas

 Dar ekstremalesnis būdas užsiverti nuo savo partnerio ir neleisti sau jo mylėti – staiga gimęs noras jį ar ją perdėtai kritikuoti, koncentruojantis vien tik į jo ar jos trūkumus. Tokiu atveju pradedi klausytis savo „vidinio kritiko“ balso, puolančio tiek patį tave, tiek ir artimiausius žmones. Šis „vidinis kritikas“ yra tarsi negatyvus filtras, kuris iškreipia tavo matymą, taigi į savo partnerį ir santykius su juo pradedi žvelgti negatyviai. Gali pagauti save kritikuojančius net ir menkiausias savo partnerio charakterio ar elgesio savybes: nuo ne vietoje padėto puodelio iki to, kokiu būdu jis ar ji demonstruoja savo meilę jums. Šis „vidinis kritikas“ galiausiai netgi gali įjungti galvoje skaičiuotuvą – pradedi matuoti, ką davėme ir ką už tai gavome (suvedinėti sąskaitas), taip į santykius žvelgiant iį matematinės prizmės. Tuomet jausmams nebėra vietos. Dėl „vidinio kritiko“ įsijungti gali ir selektyvinis girdėjimas – išgirsti tik tai, kas yra neigiama, arba atsirenki tik tuos partnerio teiginius, kurie tau nepatinka. Kai pats savo pasąmonėje iškreipi savo partnerio vaizdą, jautiesi atstumtas ir prisiimi aukos poziciją, galiausiai desperatiškai bandydamas priversti savo partnerį įrodyti, kad ji ar jis tikrai tave myli. Galiausiai taip elgdamasis atstumi meilę nuo savęs, nes apriboji savo galimybes meilę priimti. Juk dažnai yra daug lengviau atstumti savo partnerį nei priimti jo ar jos meilę, skirtą tau. Kiekvienas iš mūsų turime trūkumų, ir net artimiausi žmonės visuomet turės mums nepatinkančių savybių. Tačiau jei būsime ciniški ir nustosime juos matyti tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, nustosime jaustis su jais artimi ir nebesugebėsime atskleisti geriausių jų pusių ir leisti sau patirti meilę.

Konfliktiškumas

Sieki sukurti konfliktą, taip atitolinant partnerį nuo savęs. Tada visas dėmesys nueina į konfliktą, kuris sukuria atstumą ir suteikia tau erdvės. 


Ir dar daugybė kitų pasąmoninių taktikų, kaip išvengti intymumo. Pastebėk save ir įsivertink – o kokios strategijos laiko tave nuo visiško susiliejimo ir atvirumo meilei?

Ką daryti, jei bijai intymumo, bet jo nori?

Labai svarbu pastebėti elgesio modelius, dėl kurių nuo savęs atstumi meilę, tad pažvelki į save ir susimąstyki, ar tikrai niekuomet nesusilaikai nuo savo jausmų demonstravimo, ar neužsiveri nuo partnerio, ar nesi perdėtai kritiškas ir nuolat ieškantis konfliktų?

Meilė yra tai, kas gąsdina. Nes ji yra absoliuti totalumo būsena. Joje nebelieka asmeniškumų, nebelieka vertinimų, matavimų protu. Ji ištirpdo bet kokį ego, naudos ieškojimą ar bet kokį kitą matavimą. 

Ar tikrai nuoširdžiai galėtumei pasakyti, kad moki mylėti? Manau, kad visą gyvenimą mes keliaujame į atsidavimą meilei. Vis labiau minkštėdami savo vidumi, kad galėtume išgirsti, pajausti ir tuo pačiu įgyti vis daugiau išminties.

 

Jei bijai intymumo – eik į jį. Švelniai, po truputį. Bet koks su jėga, valia savęs įstumimas į per didelį intymumą – aktyvuos šarvus ir pabėgimo strategijas. Leiskis į tyrinėjimą ir po truputį nusiimk po vięną šarvą. Tavo protas turi įsitikinti, kad yra saugu. Kad nieko nenutiks. Kad tai, ką kažkada anksčiau patyrei savo gyvenime ir tai tave uždarė – jau pasibaigė ir nuo dabar gali būti viskas kitaip, naujai.

Tu esi vertas patirti meilę. Pastebėk kas tam trukdo ir po truputį įsileisk!

Viena efektyviausių terapijų, kurioje per kūną tyrinėsime intymumą, tai šis seminaras:

 Spausk čia.

Iki susitikimo,

su meile,

Visi daro geriausia, ką gali, su tokio lygio sąmoningumu, kokį turi

Visi daro geriausia, ką gali, su tokio lygio sąmoningumu, kokį turi.

Vietoje to, kad smerkti kitą, pykti ant jo ir bandyti jį keisti, žymiai daugiau naudos gali būti pažiūrėjimas į situaciją iš to žmogaus perspektyvos. Kai išmoksti stebėti gyvenimą per kito žmogaus perspektyvą, tarsi įsikūnijant į jį, tuomet nebelieka gyvenime kaltų, atsakingų už Tavo gyvenimą, gyvenančių teisingai ir neteisingai.
Nebėra kaltų, nebėra durnių… Visi tokie, kokius juos padarė evoliucija iki šio momento.
Jei visdar sunku priimti kitą žmogų ir galvoji, kad jis turėjo pasirinkimą būti kitoks, pagalvok apie save.

Ar tu turi pasirinkimą apie mintis, kurios pas Tave ateina dienos metu? Kokį Tu turi pasirinkimą rinktis, jei visi įmanomi pasirinkimų scenarijai atsirandantys Tavo galvoje yra tik tokie, kokią patirtį įgyjai iki šiol?
Tu „renkiesi“ pagal tai, kokius turi įsitikinimus perimtus iš aplinkos, įsitikinimus įgytus per patirtį. O jei neturėtum tokios patirties, kokią turi dabar, juk ir Tavo pasirinkimai būtų kitokie. Todėl jei dabar žiūri atgal į savo gyvenimą ir galvoji, kad galėjai pasirinkti kitaip, tai deja, turiu Tave nuliūdinti. Tu negalėjai pasirinkti kitaip, nes tuo metu Tau trūko tos patirties, kurią turi dabar. Iš dabartinės perspektyvos atrodai sau protingas ir galvoji, kad praeityje kvailai pasirinkai, tačiau tuo metu tai buvo artimiausias Tau pasirinkimas, pagal tokį sąmoningumą, kokį turėjai. Dėka to pasirinkimo, dabar jau turi ir kitokį matymą. Dėka jo, sekantį kartą, galėsi rinktis kitaip. Todėl gręžiotis atgal ir galvoti, kad galėjai padaryti kitaip, yra mažų mažiausiai – kvaila.

Kai nustoji save teisti dėl neva padarytų klaidų, kurių iš tikrųjų gyvenime nėra, o yra tik patirtys, tuomet lengviau priimi ir kitus žmones bei jų patirčių rinkimą. Visiems mums reikalinga skirtinga patirtis. Ir visiems mums – savas laikas. Jei teisi save – teisi ir kitus. Jei kaltini save – kaltini ir kitus.

Mano pažįstama, kuri dirba psichologe įkalinimo įstaigoje itin praplėtė mano suvokimą. Ten esantiems žmonėms labiau reikalingos elementarios etikos, moralės pamokos, o ne uždarymas už grotų už tai, kad jie neva nusikalto.
Vieną ten kalintį vaikiną nuo mažens mama mokė vogti, kad jis turėtų kaip pamaitinti mamą, kelis broliukus ir sesutes ir save. Jis kitaip net nėra matęs ir nežino, nes jo aplinka buvo tokia. Nuo vaikystės jis išmoko, kad vogti = išgyventi. Tai būdas gauti ko reikia. Jis negavo moralės pamokų apie tai, kas dora ir kas ne, jam reikėjo išgyventi. Jis tik žinojo, kad to daryti negalima, bet kito būdo net nesuvokė, nes visa jo aplinka taip gyveno. Ir kai jis už vagystes pateko į įkalinimo įstaigą, jo sėdėjimas kalėjime nepadarys jo geresniu žmogumi, nepadės susivokti kaip gyventi kitaip. Ir psichologei jis pasakoja: „ Psichologe, aš žinau, kad išėjęs iš čia darysiu tą pati. Aš kitaip nemoku. Aš norėčiau būti geras žmogus, bet aš nežinau kaip. Prašau, pasakykite man, ką man daryti kitaip?“.

Tai čia aš kalbu apie kraštutinį atvejį, bet juk mes nuolat sutinkame žmones ir jie visi su skirtinga patirtimi. Galbūt tas žmogus nežino kitaip? Galbūt tas žmogus dar neturi pakankamai vidinių resursų kažką pakeisti savo gyvenime. Galbūt jam trūksta žmonių, kurie būtų jam kitokio gyvenimo pavyzdžiu…

Todėl jei matant kitų žmonių „nesąmoningumą“ tave ištinka stebėjimosi, kaltinimo priepuolis – atsisuk į save. Ko savyje nepriimi? Ir vietoje to, kad save bausti, švelniai apkabink, paglostyk ir priimk net savęs nepriėmimą. Atsiprašyk savęs, pasakyk, kad myli. Pabandyk. Su savimi švelniai. Iš visos širdies. Nes Tavo mažam vaikui viduje skauda, todėl kai kasnors tą skausmą viduje tau primena ir iškelia, tu nori to atsikratyti perkeldamas atsakomybę ant kitų žmonių. Dabar kaip niekad Tavo vidiniam berniukui arba mergaitei reikia dėmesio ir meilės.

Priėmęs save – priėmi ir kitus.
Meilė ir švelnumas su Savimi bei noras pažinti gyvenimą plačiau – yra atsakymas.
Užteks vertinti save ir kitus kaip nevykėlius, o laikas priimti save su tuo, koks esi šią akimirką. Ir žinai, kad jei turėsi smalsumo, po kelių metų atsisukęs į šią situaciją su meile suprasi save, nes matysi viską jau visai kitaip…

Vienas ir labiausiai atvėrusių mano akis dalykų, buvo Human Design. Pamačiusi savo ir artimųjų žemėlapius, tiesiog verkiau ir juokiausi iš absurdo. Supratau, kad norėjau kitus pakeisti, kad jie būtų kaip aš, o pasirodo, jie visai kitai misijai atėjo į šį gyvenimą. Ir pamenu tada, pamačiusi žmogų, kuris man nesuprantamas, aš suvokiau, kad ne man teisti, nes iš tikrųjų aš nesuprantu kaip turi būti gyvenimas. Ir viskas, ką turiu daryti, tai jį tiesiog gyventi…
Jei nori sužinoti kas yra Human Design, žvilgtelk -> HUMAN DESIGN

Su meile –
Diana

Tobulėjimo iliuzija

Didžiausia iliuzija – tu įsivaizduoji, kad turi tobulėti, kad pagaliau taptum laimingu ir jaustum pilnatvę…

Visi seminarai, programos siūlo mums „greitąją pagalbą“: „Jeigu nesijauti pilnas, prisijunk prie kurso ir atradęs savo pašaukimą pagaliau tapsi laimingas“.

Arba …
„Tobulink save iki kol tapsi pavyzdys kitiems žmonėms ir tada būsi laimingas“.
Melas.

Joks reliatyvaus savęs – asmens ar savo kelio pažinimas nenuves iki pilnatvės. Iki pilnatvės gali nuvesti tik reliatyvumo ir įsitikinimų, kad kažkas iš išorės ( daiktai, patirtys, emocijos, veiksmai…) padarys mane laimingu, nusimetimas.

Ar tu sieki reliatyvios laimės ar absoliučios? Jeigu absoliučios – tai kodėl tikiesi absoliutumo iš reliatyvių dalykų?

Kodėl tikiesi, kad šio reliatyvaus pasaulio stebuklai suteiks tau absoliučią laimę?
Ir sukiesi, sukiesi, kaip žiurkė proto narvelio „pilnatvės darymo” rate, tikėdamasis, kad sukantis rate – vieną dieną pasieksi rūmus.

Meile, rūmai ne ten… Rūmai ČIA.

Tačiau, svarbu suprasti, kad reliatyvaus (juoda-balta, gerai-blogai, pykstu-myliu) pasaulio nesutvarkys absoliutas. Jokie dievai, kad ir kiek melsiesi, nepaklos už tave tavo lovos, nesutvarkys už tave finansinės situacijos. Tam ir jauti kūną, kad galėtum su sava materija (kūnu) valdyti aplink esančią materiją. Tam ir yra protas, kuris skirtas sumąstyti – kaip tai padaryti.
Bėgimas į absoliutą ir bet koks šio, žemiško, reliatyvaus pasaulio neigimas neišgelbės Tavęs. Absoliutas apima ir tavo reliatyvią neklotą lovą ir odontologo verkiant prašančius dantis…

Susivokti savo prote, asmenyje, psichikoje, kūne yra pirmas žingsnis, kuris turi būti padarytas norint keliauti toliau. Dažnai tik žmonės, kurie visaip kaip įmanoma ištobulina save, pasiekia materialių dalykų gyvenime ir supranta, kad ne ten absoliuti pilnatvė, gali viską paleisti, kad patirtų absoliutą. Bet tai tik vienas iš pasirinkimų.

Dažnai matau, kaip asmenybės tobulinimas vadinamas dvasingumu… Asmenybės tobulinimo seminarai, rebefingai, konsteliacijos, astrologija, ezoterika yra tik priemonės išsivalyti, susiprasti savo asmenyje, prote, kūne. Tai pirmieji sąmoningumo žingsniai į SAVE. Tačiau kokie jie reikalingi! Tai “greitoji pagalba” pasijausti geriau arba išvis pradėti jausti. Tačiau turime suprasti, kad visa tai – tik palengvina buvimą, padaro jį malonesniu. Nes žmogus, tobulindamas save, dažnai tikisi prieiti visišką pilnatvę. Ir mačiau tokių, kurie po 40 metų praktikų vis dar tobulinasi, tik kuo toliau, tuo jie piktesni, labiau nusivylę, nes to žadėtojo rojaus sodo kaip nėra, taip nėra. Nors reliatyviam rojaus sode kai kurie jau apsigyveno…. Sugeba uždirbti iš tų praktikų.

Turite suprasti, kad tai ką rašau, rašau iš savo perspektyvos. Kiekvienas mes einame per savo etapą. Vienam dabar reikia išsikvėpuot, kad pajausti savo emocijas, kitam tik sėdėt ir stebėt gyvenimą, dar kitam nieko nebereikia. Protas nori tapti -iausiu: geriausiu, laimingiausiu, nušvitusiausiu, iausiu iausiu iausiu čia ir dabar. Ir jis nenori laukti, nori šokti tiesiai prie reikalo, kad būtų geresnis už kitus. Ir jis tapęs tuo -iausiu reliatyviam pasauly, nes jis ir yra pats reliatyvumas, niekada nebus patenkintas. Patikėk manimi!
Proto darbas – nuolatos ką nors tobulinti! Taip, kad klausydamas proto šiam kely – nebent išprotėsi.

Jeigu šiuo gyvenimo etapu tavo reliatyvus, žmogiškas sapnas prašosi dėmesio – susitvarkyk gyvenimą! Nebūk auka, kuri bėga į dvasingumą gelbėtis nuo žmogiškumo.

Tegul kūnas daro tai, kas jam būtina daryti, protas sugalvoja geriausią būdą tam įgyvendinti, tavo vidinis stebėtojas budriai stebi visą, o Tu tiesiog esi. Be pasipriešinimo net ir didžiausiam pasipriešinimui. Štai ir visas dvasingumas.

Myliu Tave tokį, koks esi dabar. Tu esi nuostabus! Dabar. Su dvasingumo ar ateisto kauke, ar išvis be jų. Tau nereikia nieko pasiekti, kad būtum unikalus. Aš Tave matau tokį jau dabar. Nes pažįstu istorijas, kurios kalba minčių bangomis. Ir kuo toliau, tuo jos permatomai tylesnės.

Aš neatėjau tavęs keisti. Aš nenoriu, kad po šio įrašo tavo protas pagautų naują iliuziją.
Aš tik noriu, kad tu suprastum, kad ledų parduotuvėje plačiaekranių HD televizorių neparduoda. Neieškok pilnatvės, absoliutumo, susiliejimo reliatyviuose malonumuose. Bet jeigu vis dar nori žaisti slėpynes – žaisk. Juk taip smagu..!

Su meile,

Nori pažinti mane? Pažink SAVE.

Visi žmonės iš esmės yra panašūs. Žinau, kad kartais Tu galvoji, kad kitiems labiau pasisekė nei tau. Tu galvoji, kad kiti yra laimingesni arba turi krūvą talentų kai tuo tarpu tu pas save nerandi nei vieno… Kad už tvoros žolė žalesnė, o televizijos žvaigždės yra antžmogiai, kuriems gyvenime pasisekė labiau nei tau..

Kiek iliuzijų ir idėjų. Visi, kurie turi žmogaus kūną patiria tuos pačius jausmus, jų protai pasakoja tas pačias istorijas – tik skirtingose situacijose skiriasi jų intensyvumas ir kiek žmogus susitapatinęs su jomis.
Kuo labiau eini sąmoningumo keliu – tuo labiau pradedi pažinti save, suprasti, priimti ir atjausti. Lygiai taip pat pradedi elgtis ir su žmonėmis esančiais aplink tave. Nėra jokio skirtumo tarp tavęs ir kitų. Kuo labiau priimi save, tuo labiau gali priimti ir mane. Ir „piktus“ žmones ir gerus žmones. Kad ir kokia išraiška- ramybė viduje.

Dažnai šventaisiais mes laikome žmones, kurie ramūs, tylūs, šypsosi, atsuka kitą skruostą kai vieną apspjauna, o kai skruostų neužtenka – leidžiasi būti nukryžiuojami… Taip, tai nuostabus nuolankumas. Bet viskas ne apie tai. Tikrumas su savimi yra šventumo atspindys. Be tikrumo su savo pykčiu, neapykanta, liūdesiu ir norais – apie jokį šventumą net negalvok.. Šventumas nėra gerų mergaičių ir gerų berniukų, kurie niekam negali pasakyti kaip jaučiasi ir linksi galvą, sindromas. Keiksmažodis tavęs nepadarys mažiau šventu. Tai natūrali gyvenimo išraiška. Nuodėmė ir kančia prasideda tada, kai įsijungia veidmainystė. Kai bandai būti geru, tobulu, Dievo mylimu, žmonių gerbiamu žmogumi. Tau nereikia bandyti tokiu būti. Tu jau esi tobulas! Su visais netobulumais. O moralės nuostatos ar dievų įsakymai skirti ne tam, kad jaustumeisi kaltas, o tam, kad turėtum rodyklę į kurią pusę judėti. Tai ne apie pragarą kažkada, jei nesilaikai tų įstatymų, tai apie pragarą Tau ir šioje žemėje. Kai pyksti – jautiesi blogai, kai nepriimi- jautiesi blogai. Tai ne apie tai, kad padaryti Dievą laimingą, kad jis tavęs nebaustų, o apie tai – kaip išvengti kančios ir būti darnoje, jausti harmoniją su viskuo, kas yra.

Tu nuostabus jau dabar. Tu negali suklysti! Nes tu jau dabar tobulas! Toks, koks esi dabar. Ne tada, kai atitiksi kažkokias normas. Tai visai ne apie tavo asmenybę ar charakterį. Tai, kas esi iš tikrųjų yra tobulas jau dabar.

Išdrįsk būti savimi

Ir išdrįsti būti Savimi.
Kai visi žiūri ir stebisi..
Kai visi sako kaip turėtum gyventi…
Bet turiu drąsos eiti savo keliu. Unikaliu. Ir dažnai į sociumo rėmus netilpti sutinku….

Kas yra sociumas? Bendra nubrėžta „normalumo“ linija. Tai – aš save truputį kilsteliu, aš save truputį sumažinu, kad sutilpčiau į bendrus standartus.
Ir kalbėjau su vienu draugu, kuris psichoterapeutu dirba daugelį metų. Paklausiau, kas pagal psichoterapiją yra normalus, sveikas žmogus. Jis man pasakė, kad tas, kuris neturi savyje konfliktų su išore ir vidumi.
Ir pridūrė: „Bet …..(Froidas, Maslow ar dar kažkuris iš tų protingųjų – nepamenu) yra sakęs, kad sveikų žmonių išvis nėra“ .

Na tai žmonija gyvena utopija, kad kada nors save susitvarkys ir taps sveiki. Čia dabar itin paplitęs savęs tobulinimo, darbo su savimi kultas. Aš tuo netikiu. Čia kaip uždaryti laukinį žvėrį į narvą ir išmokyti jį nekandžioti kiekvieno sutikto. Taip, jis taps padorus, bet ar jis jausis laimingas? Ne, nes žvėris vis vien žvėris. Jam reikia kraujo ir laisvės.
Kaip ir žmogaus ego protas – žvėris, kuriam niekada negana. Nori vieno – gauna ir jau vėl alkanas. PROTUI NIEKADA NEGANA! Gali net nebandyt įtikti.
Tai kaip tada būti laimingu? Negi tai, ko visi linki gimtadienio proga vieni kitiems iš tikrųjų neegzistuoja?

Deja. Asmuo negali būti laimingas. Nes asmuo turi ribas. Asmuo – minčių apibrėžta begalybė.
Asmuo – minčių rinkinys kažkurio kūno vardu. Mintys susitapatinę su kūnu sukuria asmens iliuziją.
Jei laikai save žvėriuku, vardu – asmuo arba ego, jauti nuolatinį norą tobulinti save, pritapti, įtikti, būti padoriausiu iš visų žvėrių, kad laimėtum padorumo hierarchijos aukščiausią titulą. Čia visiškas fake’as, iliuzija.

Ar kada bandei pažiūrėti kas iš tikrųjų esi? Atmesk mintis, žodžius, įsivaizdavimus, kūną… Kas lieka? Kas tas jausmas „aš esu“? Iš kur jis kyla?
Kai tai nors kartą pamatai, suvoki visko absurdą ir daug, daug ir labai ilgai, ir labai giliai pasijuokęs, atsipalaidavęs – esi. Be konfliktų su vidumi ir išore. Net jei konfliktai ir yra. Bet jie nebetikri ir nebejaudina, o tiesiog vyksta. Tiesiog esi ir visa tai išgyveni. Ir tiek.

Dėl to, jei jau susitikome, žinok, aš nenoriu tavęs pakeisti, patobulinti, tik noriu pasakyti, kad viskas absoliučiai tobula jau dabar. Ir kartais kai tikrai tai priimi ir patiri, vidinio konflikto nebelieka.

Dvasinis ego

Kaip aš gelbėjau save…

Galvojau, kad turiu nušvisti, pabusti ir atrasti savo nemirtingumą, kad turiu sklandyti visada lengva, bet gili ir visada ekstaziškai laiminga. Prie nieko neprisirišti, niekam neturėti lūkesčių ir būti tik pozityvi, ant nieko nepykti ir nekelti balso, manęs niekas neturėjo sujaudinti, nes juk viskas yra kaip yra..
Ir vadinau tai asmeniniu tobulėjimu, o kartais ir dvasiniu augimu. Tada aš nesupratau, kad dvasia neauga, o asmuo netikras…
Kad tobulėjimas yra žaidimas. Ir, kad ir kiek tobulėtum nebūsi laimingas, nes šis gyvenimas ir geras, ir blogas ir tuo pačiu nei geras, nei blogas.

Ir spėkit, kas tai buvo…
Tai buvo baimė būti pažeidžiama. Todėl norėjau prie nieko neprisirišti, kad neskaudėtų prarasti. Todėl norėjau tapti nepaveikiama ir kieta, kad niekas negalėtų manęs paveikti ir jų “ego” negalėtų laimėti…

Manyje buvo užaugęs naujas žvėris – dvasinis ego. Ir jį sparčiai auginti padėjo visa dvasinė bendruomenė, pasaulinio lygio dvasinių mokytojų žodžiai man, kad esu nušvitusi, pasiekusi ypatingą dvasinį gylį ir tokių žmonių nėra daug.. Ir tas dvasinis žvėris manyje jautėsi ypatingas, norėjo pabudinti visą pasaulį. Ir nors mačiau tai, bet nieko negalėjau apie tai padaryti. Nes visi pojūčiai, pokyčiai bylojo, kad tame yra tiesos. Visiškai pasikeitęs matymas, įvairūs pokyčiai kūne, prote… Visos nervų sistemos pertvarka (kuri vyksta iki šiol).

Bet po truputį tai nulūžo ir toliau lūžinėja. Susitapatinimas su tais pokyčiais, susitapatinimas su ypatingumu…
Nes woooow! Nėra nei vieno asmens, kuris galėtų save patobulinti! Aš nieko negaliu pasiekti. Tai visiška iliuzija. Žmogaus vibracijos, jo spinduliuojama energija nepriklauso nuo jo. Nėra laisvos valios. Ar tu atsakingas už mintį, kuri pas tave ateina dienos metu? Heeee…
Nėra jokio dvasinio augimo yra tik to suvokimas, tada išnyksta susireikšminimas ir dvasia gali skleistis spontaniškai.

Pabudimas per žmogų reiškiasi spontaniškumu. Jam nėra apibūdinimo. Kai kurie didieji dvasiniai mokytojai iš šono atrodė kaip nieko neišsiskiriantys žmonės. Nes taip ir yra. Jie nėra ypatingi. Jie žmonės. Kas per juos veikia -spontaniškumas. Ir… Jie nebesiekia būti kažkokie. Pabandyk bent tris dienas nebandyti nieko keisti gyvenime ir leisti gyvenimui tekėti per tave. Galėsi papasakoti… Pats noras pabusti ir yra asmeniškas. O asmuo to padaryti niekada nesugebės. Ir tai taip juokinga…

Ir nebereikia būti niekuo… Tada tiesiog esu.. Dingsta įtampos… Ir nieko nebetrūksta viduje, net jei kažko ir trūksta. Ateina liūdesys, ateina džiaugsmas, bet natūraliai prie jų nebesikabinu, nes esu dabartis, nes nebereikia galvoti apie tai, kaip save patobulinti, o jei noras tobulinti ateina – tai pirmyn! Bet tai nebesureikšminta.. Ir pilnai išgyveni gyvenimą. Natūraliai. Spontaniškai. Ir atradus save dabartyje, natūraliai nebeišeina patikėti dramomis ir jose likti įsivėlus. Nes situacijai pasikeitus, nebepamenama kas buvo prieš tai. Kadangi nebeišeina išskirti dalykų kaip gerų ir blogų, išnyksta įvykių fiksavimas. Atmintis kinta. Daug dalykų kūne pakinta.

Ir po truputį įvyksta atsidavimas iki dvasios pirštų galiukų.. Kai tavęs nebelieka. Nebelieka akmens upėje, kuris stabdo tekėjimą. Upė jį nusineša kartu su savimi… Ir gyvenimas teka. Toliau…
Kartais per akmenuotus krantus, kartais gražiais slėniais. Ir ką? Ar upei svarbu kur tekėti? Ji teka mažiausio pasipriešinimo keliu – aptekėdama tai, kas trukdo. Tiesiog tekėdama. Ir be jokio susireikšminimo ar pagirų – kaip nuostabiai ji sugeba tekėti ir išvengti akmenų. Ar akmuo pasitaikys jos kelyje ar ne – visiškai nesvarbu. Upė teka toliau…
Ar nugrius akmeninė užtvanka ir nusineš Tave? O kas žino…

Ekstazinio šokio vakaras postas

 

 

Kviečiu Jus į šį super skanų, žaismingą, jautrų, moterišką šokio ir savęs pažinimo vakarą… ♥

Pagaliau ir vėl susitiksime moteriško judesio, pojūčio, laisvės ir ekstazės vakare! Šis seminaras kiekvieną kartą sulaukia didelio jūsų susidomėjimo. Džiaugiuosi galėdama su juo grįžti pas jus.

Pajausk Save, išsiskleisk per šventę, per šokį!

Skirki vakarą sau ir išskleisk savo moterišką energiją. Pažadu, kad šis vakaras pakeis Tavo požiūrį į savo kūną ir šokį. 🙂
Po šio vakaro jausiesi laisvesnė ir šokant galėsi labiau pasitikėti savimi! Gal net atrasi savo naują rytinę mankštą ar atsipalaidavimo techniką!

Šis vakaras Tau, jei:
* Tau nedrąsu šokti kai aplink yra kitų žmonių, bet jauti, kad nori pajausti laisvę šokant su savimi
* Labai mėgsti šokti ir nori dar labiau atskleisti save per judesį
* Nori pailsėti, susijungti su savo kūnu
* Nori išskleisti džiaugsmą būnant su savimi!

Tiek daug mūsų galvos prikištos idėjų- kaip reikia šokti… kas gražu, o kas ne…. Kaip moteris turėtų atrodyti… Jausti malonumą- negerai… moteris turi būti tik elegantiška… seksualia būti vulgaru…
Apie visa tai – labai subtiliai, per judesį, plastiką, praktiką ir susitikimą su savimi.

Išmoksime kelias technikas – kaip į kasdienybę įnešti kuo daugiau malonumo ir atsipalaidavimo.

„Ekstaziško žmogaus neįmanoma sukontroliuoti. Kontroliuoti galima tik tą, kuris kenčia. Ekstaziškas žmogus neišvengiamai yra laisvas. Ekstazė- tai laisvė. Kai esate ekstaziški, jūsų neįmanoma pavergti. Jūsų neįmanoma taip lengvai sunaikinti, jūsų neįmanoma įtikinti gyventi kalėjime. Jūs veikiau norėsite vaikščioti vėjyje, kalbėtis su saule ir mėnuliu. Jums reikės platybės, begalybės, didybės. Jūsų nesuvilios gyvenimas tamsioje kameroje. Jūsų neįmanoma paversti vergais. Jūs gyvensite savo pačių gyvenimą ir darysite, ką norėsite“- Ošo „Džiaugsmas“.

Šššš… Pažadu, kad užsiėmimo metu atliksime ir slaptas moteriškas praktikas, kurios bus naudingos toli gražu ne vien tik šokiams…

Patirk pilną malonumą būti savimi ir su savimi!

Grįžk į savo gyvybinę moterišką energiją!

_____________

Šio užsiėmimo tema – Energijos tekmė kūne ir plastiško, tekančio judesio tyrinėjimas bei lavinimas.

Užsiėmimas susideda iš 2 dalių:
1 dalis: Kūno tyrinėjimas. Kvėpavimo susiejimas su judesiu, plastiško judesio lavinimas, energijos tėkmės kūne tyrinėjimas
2 dalis: Laisvas ekstazės šokio laikas su savimi – skirtas patyrinėti išmoktus, atrastus judesius ir paleisti savo kūną judėti visiškai laisvai!

?
Pirmą užsiėmimo dalį tyrinėsime kartu – kaip sukurti grakštų judesį, kvėpavimo sujungimas su judesiu.
Antroje užsiėmimo dalyje – šoksime ir jausime, atsiduosime judesiui skirtingos muzikos ir energijos pagalba.

* Išsiaiškinsime – kaip jaustis komfortiškai šokant pačiai su savimi
* Kaip jausti euforiją, ekstazę ir visišką atsidavimą šokio metu
* Išjudinsime kūną nuo susistovėjusių blokų
* Kvėpavimo pagalba pažadinsime visą kūną
* Išmoksime judėti iš savo subtilios energijos
* Atrasime plastišką judesį
* Įeisime į meditatyvią būseną
* Laisvo šokio, tyrinėjimo metu leisim kūnui visiškai išreikšti save

Apie visa tai ir daugiau – seminare.

Jeigu nedrąsu – ši vieta kaip tik Tau! Pažinsi save, atrasi, pradėsi pasitikėti savimi! Lauksiu Tavęs!

Vakarą ves:
Diana Vonžodaitė. 5 metus per šokių pamokas, sąmoningumo, judesio užsiėmimus pasiekusi šimtus žmonių, vedanti žmones į laisvę, atsipalaidavimą, sąmoningumą. Sąmoningumo mokytoja, „Ekstazinė moteris“ kurso kūrėja, “Rytis&Diana” šokėja, prašokus daugelyje šalių, su daugybe šokių partnerių, sertifikuota koučerė, tantros masažų terapeutė, žmonėms padedanti per Sąmoningumo bei Human Design sesijas. Diana nuo vaikystės buvusi jautri energijoms, visą gyvenimą tyrinėja kas vyksta aplink subtiliam lygmenyje. Visada jautusi, kad kažkas yra giliau, keliavo dvasiniu keliu, pas mokytojus, filosofijas, kol suvokė, kad viskas yra viduje ir kelionė gali būti tik viena – gylyn į save, iki kol suvoki, kad jokios kelionės iš tikrųjų niekada ir nebuvo. Viskas čia, viskas Tavyje.

„Aš esu Tam, kad galėtum atrasti Save. Aš tik tam, kad suteikčiau Tau atvirą erdvę, kurioje žaidimu gali užeiti už žaidimo ir susitikti pats save“ Diana.

 

______________________________________________________

VIETŲ KIEKIS RIBOTAS ir paprastai vietos greitai užsipildo!

REGISTRACIJA BŪTINA – [email protected]
Tema: Ekstazinio šokio vakaras.
Įrašyk vardą, pavardę, tel. nr. Jei su drauge – užregistruok ir ją įrašydama ir jos vardą, pavardę, tel. nr. ir el. paštą.

Kaina – 25 EUR

Trukmė – 2,5-3val.

Vieta – GAJA namai (Savanorių 130A., Kaunas)
Laikas – Vasario 11d. 18:30-21:15h

Iki susitikimo ??
su meile,
Diana

Apie sąmoningumą santykiuose

Pirmas sąmoningumo žingsnis – tai sąmoningas rinkimasis ir visiškas atsakomybės prisiėmimas už tai.

Ir iš tikrųjų, nieko nėra gyvenime gražiau, stipriau, nei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tame daug jėgos. Ir turint savo gyvenimą savo rankose – gali jį susikurti tokį, kokio nori. Juk niekas kitas nežino, ko tau reikia.
Vaikystėje, mes negalėjome rinktis, nes už mus spręsdavo tėvai. Kai kurie iš mūsų iki dabar liko toje infantilumo fazėje.

Ypač norėčiau pritaikyti tai moterims, turbūt dėl to, kad su jomis daug bendrauju ir daug moterų su ta pačia problema ateina pas mane į sesijas. Tarp kitko ir pati tokioje situacijoje esu buvusi (žinoma, lygiai tas pats galioja ir vyrams.Tačiau šįkart kreipiuosi į moteris).
Tai moterys, kurios santykiuose vyrams į rankas atiduoda atsakomybę už savo gyvenimą. Nes taip jos supranta meilę. Įkritimą į santykius ir savęs išsižadėjimą vardan santykių. Maždaug: „padarysiu viską, kad tik išsaugoti poros santykį“. O kas tas santykis? Poros santykis juk yra dviejų individualių žmonių susitarimas kurti kartu, o ne permesti visą kūrybos atsakomybę ant vieno žmogaus. Atsiduoti, tai ne atiduoti. Tai labai svarbu suprasti. Kai moterys atiduoda save, ji tampa nebeįdomi sau ir kitiems, ji išsausėja. Ji nebeturi savasties, savo unikalumo, kurį atsinešė į šį pasaulį. Jeigu ji atsiduoda savo pilnatve ir teka santykių kūrimo procese, įkvepia, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą – santykiai tampa unikalūs, nes čia kiekvienas iš jūsų turėdami savo unikalumą sukuriate savitą, abu auginantį ir įkvepiantį santykį.
Atidavusi save moteris laukia, kada ja pasirūpins. Bet pasirūpins taip, kaip jai reikia. Tikisi, kad vyras žino geriau, kad jis skaito jos mintis. O tuomet, kai tavimi nepasirūpina taip, kaip tau reikėtų, tu pyksti. Pyktis yra natūrali reakcija į tai, kai jaučiame neteisybę. Šiuo atveju, jeigu vyras nepateisina lūkesčių, o tai yra beveik visuomet 100 proc tiesa, nes jis užaugo visai kitomis sąlygomis ir jis nėra tavo mama ir nežino ko tau reikia jei jam neparodai, tu pyksti. O jeigu tu pati pasirūpintum savimi? O jeigu jam pasakytum ko tau reikėtų? Sąmoningam vyrui nepatinka moteris, kuri kaip vaikas. Pirmiausia tai per didelė našta jam, nes jis turi padaryti tave laiminga, net jei tu pati nežinai kas tave daro laiminga. O kai jis kelis kartus pabando ir tu supyksti, nes jis neatspėjo, vyras nustoja norėti stengtis. Jis jaučia, kad ir ką bedarys, niekuomet iki galo tavęs laimingos nepadarys ir jį tai naikina kaip vyrą. Jis jaučiasi bejėgis, o tuomet iš tavęs gauna tik dar didesnį to patvirtinimą.
Ir taip toliau ir toliau į santykius, kurie vietoj to, kad dviejų žmonių kuriami būtų auginantys, keliantys į viršų, jie tampa toksiški ir sunaikina abiejų žmonių potencialą. 
Santykiai būna arba keliantys į viršų, skatinantys augti, evoliucionuoti arba traukiantys abu žemyn ir smukdantys. Santykiai niekuomet nestovi vietoj. Būdamas santykiuose arba kyli, arba leidiesi. Vidurio nėra.
Atsakyk sau į šiuos klausimus šiandien: Ar Tu prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą ar vis dar slapčia tikiesi, kad kas nors tave išgelbės? Ar tu pyksti ant savo vyro? Kokių savo poreikių nepatenkini ir juos projektuoji į kitą žmogų? Ko tu nori? Ar tu sau įdomi? Ar Tavo santykiai traukia tave traukia žemyn, smugdo ar skatina tobulėti, įkvepia?

Gražios dienos,

su meile,

Tyla

Kuo arčiau centro, tuo mažiau chaoso. Ir emocijos tampa stabilesnės. Centre atrandi tylą. Chaosas gyvas – kol kaifuoji nuo jo.

Continue reading