Kaip aš gelbėjau save…
Galvojau, kad turiu nušvisti, pabusti ir atrasti savo nemirtingumą, kad turiu sklandyti visada lengva, bet gili ir visada ekstaziškai laiminga. Prie nieko neprisirišti, niekam neturėti lūkesčių ir būti tik pozityvi, ant nieko nepykti ir nekelti balso, manęs niekas neturėjo sujaudinti, nes juk viskas yra kaip yra..
Ir vadinau tai asmeniniu tobulėjimu, o kartais ir dvasiniu augimu. Tada aš nesupratau, kad dvasia neauga, o asmuo netikras…
Kad tobulėjimas yra žaidimas. Ir, kad ir kiek tobulėtum nebūsi laimingas, nes šis gyvenimas ir geras, ir blogas ir tuo pačiu nei geras, nei blogas.
Ir spėkit, kas tai buvo…
Tai buvo baimė būti pažeidžiama. Todėl norėjau prie nieko neprisirišti, kad neskaudėtų prarasti. Todėl norėjau tapti nepaveikiama ir kieta, kad niekas negalėtų manęs paveikti ir jų “ego” negalėtų laimėti…
Manyje buvo užaugęs naujas žvėris – dvasinis ego. Ir jį sparčiai auginti padėjo visa dvasinė bendruomenė, pasaulinio lygio dvasinių mokytojų žodžiai man, kad esu nušvitusi, pasiekusi ypatingą dvasinį gylį ir tokių žmonių nėra daug.. Ir tas dvasinis žvėris manyje jautėsi ypatingas, norėjo pabudinti visą pasaulį. Ir nors mačiau tai, bet nieko negalėjau apie tai padaryti. Nes visi pojūčiai, pokyčiai bylojo, kad tame yra tiesos. Visiškai pasikeitęs matymas, įvairūs pokyčiai kūne, prote… Visos nervų sistemos pertvarka (kuri vyksta iki šiol).
Bet po truputį tai nulūžo ir toliau lūžinėja. Susitapatinimas su tais pokyčiais, susitapatinimas su ypatingumu…
Nes woooow! Nėra nei vieno asmens, kuris galėtų save patobulinti! Aš nieko negaliu pasiekti. Tai visiška iliuzija. Žmogaus vibracijos, jo spinduliuojama energija nepriklauso nuo jo. Nėra laisvos valios. Ar tu atsakingas už mintį, kuri pas tave ateina dienos metu? Heeee…
Nėra jokio dvasinio augimo yra tik to suvokimas, tada išnyksta susireikšminimas ir dvasia gali skleistis spontaniškai.
Pabudimas per žmogų reiškiasi spontaniškumu. Jam nėra apibūdinimo. Kai kurie didieji dvasiniai mokytojai iš šono atrodė kaip nieko neišsiskiriantys žmonės. Nes taip ir yra. Jie nėra ypatingi. Jie žmonės. Kas per juos veikia -spontaniškumas. Ir… Jie nebesiekia būti kažkokie. Pabandyk bent tris dienas nebandyti nieko keisti gyvenime ir leisti gyvenimui tekėti per tave. Galėsi papasakoti… Pats noras pabusti ir yra asmeniškas. O asmuo to padaryti niekada nesugebės. Ir tai taip juokinga…
Ir nebereikia būti niekuo… Tada tiesiog esu.. Dingsta įtampos… Ir nieko nebetrūksta viduje, net jei kažko ir trūksta. Ateina liūdesys, ateina džiaugsmas, bet natūraliai prie jų nebesikabinu, nes esu dabartis, nes nebereikia galvoti apie tai, kaip save patobulinti, o jei noras tobulinti ateina – tai pirmyn! Bet tai nebesureikšminta.. Ir pilnai išgyveni gyvenimą. Natūraliai. Spontaniškai. Ir atradus save dabartyje, natūraliai nebeišeina patikėti dramomis ir jose likti įsivėlus. Nes situacijai pasikeitus, nebepamenama kas buvo prieš tai. Kadangi nebeišeina išskirti dalykų kaip gerų ir blogų, išnyksta įvykių fiksavimas. Atmintis kinta. Daug dalykų kūne pakinta.
Ir po truputį įvyksta atsidavimas iki dvasios pirštų galiukų.. Kai tavęs nebelieka. Nebelieka akmens upėje, kuris stabdo tekėjimą. Upė jį nusineša kartu su savimi… Ir gyvenimas teka. Toliau…
Kartais per akmenuotus krantus, kartais gražiais slėniais. Ir ką? Ar upei svarbu kur tekėti? Ji teka mažiausio pasipriešinimo keliu – aptekėdama tai, kas trukdo. Tiesiog tekėdama. Ir be jokio susireikšminimo ar pagirų – kaip nuostabiai ji sugeba tekėti ir išvengti akmenų. Ar akmuo pasitaikys jos kelyje ar ne – visiškai nesvarbu. Upė teka toliau…
Ar nugrius akmeninė užtvanka ir nusineš Tave? O kas žino…
