Ir iš tikrųjų, nieko nėra gyvenime gražiau, stipriau, nei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tame daug jėgos. Ir turint savo gyvenimą savo rankose – gali jį susikurti tokį, kokio nori. Juk niekas kitas nežino, ko tau reikia.
Vaikystėje, mes negalėjome rinktis, nes už mus spręsdavo tėvai. Kai kurie iš mūsų iki dabar liko toje infantilumo fazėje.

Ypač norėčiau pritaikyti tai moterims, turbūt dėl to, kad su jomis daug bendrauju ir daug moterų su ta pačia problema ateina pas mane į sesijas. Tarp kitko ir pati tokioje situacijoje esu buvusi (žinoma, lygiai tas pats galioja ir vyrams.Tačiau šįkart kreipiuosi į moteris).
Tai moterys, kurios santykiuose vyrams į rankas atiduoda atsakomybę už savo gyvenimą. Nes taip jos supranta meilę. Įkritimą į santykius ir savęs išsižadėjimą vardan santykių. Maždaug: „padarysiu viską, kad tik išsaugoti poros santykį“. O kas tas santykis? Poros santykis juk yra dviejų individualių žmonių susitarimas kurti kartu, o ne permesti visą kūrybos atsakomybę ant vieno žmogaus. Atsiduoti, tai ne atiduoti. Tai labai svarbu suprasti. Kai moterys atiduoda save, ji tampa nebeįdomi sau ir kitiems, ji išsausėja. Ji nebeturi savasties, savo unikalumo, kurį atsinešė į šį pasaulį. Jeigu ji atsiduoda savo pilnatve ir teka santykių kūrimo procese, įkvepia, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą – santykiai tampa unikalūs, nes čia kiekvienas iš jūsų turėdami savo unikalumą sukuriate savitą, abu auginantį ir įkvepiantį santykį.
Atidavusi save moteris laukia, kada ja pasirūpins. Bet pasirūpins taip, kaip jai reikia. Tikisi, kad vyras žino geriau, kad jis skaito jos mintis. O tuomet, kai tavimi nepasirūpina taip, kaip tau reikėtų, tu pyksti. Pyktis yra natūrali reakcija į tai, kai jaučiame neteisybę. Šiuo atveju, jeigu vyras nepateisina lūkesčių, o tai yra beveik visuomet 100 proc tiesa, nes jis užaugo visai kitomis sąlygomis ir jis nėra tavo mama ir nežino ko tau reikia jei jam neparodai, tu pyksti. O jeigu tu pati pasirūpintum savimi? O jeigu jam pasakytum ko tau reikėtų? Sąmoningam vyrui nepatinka moteris, kuri kaip vaikas. Pirmiausia tai per didelė našta jam, nes jis turi padaryti tave laiminga, net jei tu pati nežinai kas tave daro laiminga. O kai jis kelis kartus pabando ir tu supyksti, nes jis neatspėjo, vyras nustoja norėti stengtis. Jis jaučia, kad ir ką bedarys, niekuomet iki galo tavęs laimingos nepadarys ir jį tai naikina kaip vyrą. Jis jaučiasi bejėgis, o tuomet iš tavęs gauna tik dar didesnį to patvirtinimą.
Ir taip toliau ir toliau į santykius, kurie vietoj to, kad dviejų žmonių kuriami būtų auginantys, keliantys į viršų, jie tampa toksiški ir sunaikina abiejų žmonių potencialą. 
Santykiai būna arba keliantys į viršų, skatinantys augti, evoliucionuoti arba traukiantys abu žemyn ir smukdantys. Santykiai niekuomet nestovi vietoj. Būdamas santykiuose arba kyli, arba leidiesi. Vidurio nėra.
Atsakyk sau į šiuos klausimus šiandien: Ar Tu prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą ar vis dar slapčia tikiesi, kad kas nors tave išgelbės? Ar tu pyksti ant savo vyro? Kokių savo poreikių nepatenkini ir juos projektuoji į kitą žmogų? Ko tu nori? Ar tu sau įdomi? Ar Tavo santykiai traukia tave traukia žemyn, smugdo ar skatina tobulėti, įkvepia?

Gražios dienos,

su meile,