Visus šiuos metus mano kursai, seminarai, užsiėmimai gimė tiesiai iš mano širdies, iš mano gilių patirčių ir veržėsi į pasaulį. Jaučiausi, kad jei nepasidalinsiu savo atradimais, kurie absoliučiai pakeitė mano gyvenimą – susprogsiu!
Ir iš tiesų, mano gyvenimas ypatingas.
Keliaudama per nežmoniškai sudėtingą laikotarpį – savasties pažinimą, nuo panikos iki absoliutaus nubudimo, po kurio sekė absoliutus išsekimas iki lašelinių, aš įgyjau drąsos ir išminties. Drąsos pasitikti bet ką, ką gyvenimas yra paruošęs man. Visiškai totaliai. Tapau kare – pasiruošusia priimti gyvenimo tikrumą. Ir išminties – įsiklausyti į savo vidinius resursus, saugoti savo kūną, neatmesti proto ir psichikos.
Ir po nubudimo, mano gyvenimas apsivertė. Ta išmintis, kuri vis labiau veriasi, nebeatrodo asmeniška. Dažniausiai jaučiuosi kaip kanalas, per kurį ateina tai, kas ateina. Atiduodu savo kūną ir balsą gyvenimui, šaltiniui, Dievui (kad ir kaip pavadinsi), nes mano žmogiškumas geriausiai supranta (arba nesupranta) tik apie žmogiškus reikalus.
Iki tol, niekada nerasdavau gyvenime vietos. Jaučiausi visiškai nepritampanti šiame gyvenime. Per daug jautri, per daug jaučianti, per daug keista, subrendusi ne pagal savo amžių (slėpdamasi po nieko neišmanančios mergaitės kauke, kad tik pritapti). Vaikystėje turėjau panikos priepuolius. Ir svajodavau apie mirtį.
Tačiau dabar aš čia. Pilna. Aš pasiruošusi patirti gyvenimą. Nebebėgti nuo jo. O patirti.
Tikriausiai tai ir reiškia būti žmogumi – tik pamatęs mirtį (o gal kažkuria dalimi ir numiręs), pradedi vertinti gyvenimą.
Kaip nuostabu būti žmogumi. Nebebėgti į kitus pasaulius – astralinius, fantastinius, Pleiadžių ir Orionų žvaigždynus, nebelaukti kol nežemiškos civilizacijos vieną dieną pasiims iš šios tamsios planetos ar žmonių vibracija pakils ir tuomet mane visi supras.. Kaip gera nustoti bandyti atrodyti ypatinga, paleisti iš savo gyvenimo ypatingai „nušvitusius“ draugus, kurie taip padabina auksu savo ego, kad su visu tuo auksu nebetelpa į vieną erdvę su „toksiškais“, netokiais nušvitusiais žmonėmis arba juos moko įskiepydami jiems „nušvitęs aš“ virusą. Ir aš ten buvau. Aš žmogus. Aš klystu. Ir vėl atsitiesiu. Atsiprašau. Ir prašau atleidimo. Dabar viskas atrodo labai juokinga. Ir paprasta. Viskas, kas egzistuoja šiame gyvenime – privalo egzistuoti. Visa mano „laisva valia“… Lyg ji kada nors buvo. Nors kažkada atrodė tokia tikra… Kasdien turiu daugybę veidų, bet nei vienu juo nebetikiu kaip tikru, rimtu. Myliu šią įvairiaspalvę asmenybę – artistišką, griežtą, mielą, piktą, jautrią, pasimetusią ir pastabią… Gera jausti tiek dieviškumą, tiek žmogiškumą. Nebeneigti šio pasaulio.
Dabar aš nebežinau ką pasakyti. Nebematau problemų. Matau tobulą gyvenimo paveikslą – su savais skausmais ir džiaugsmais. Ir tai atrodo tobula. Kai nebematau noro nieko tobulinti, tai ir skleisti kažkokios vienos tiesos neturiu. Nes visos „tiesos“ kiekvienam skirtingos, jo sąmoningumo etape. Man sunku kurti protingus straipsnius ar kursus, nes išnyko problemos ir noras patarinėti, vaizduoti visažinę ar įrodyti žmonėms kaip jie neteisingai gyvena ir, kad mano būdas yra teisingas… Šiuo metu, esu etape – kol nėra klausimo, iki tol aš nežinau nei vieno atsakymo.
Nors jaučiu, kad pasidalinti tikrai galiu.
Seku impulsu. Jei kažkas gimsta – pasidalinu. Arba sesijose – kuriose yra konkretus klausimas – ateina ir atsakymas. Daugelis manęs klausia – kada kitas kursas ar užsiėmimas… Parašyk man – kas Tau aktualu. Ką norėtum patirti ar išgirsti iš manęs. Aš atvira Tau.
Aš gyvenu dabartimi. Tuo, kas yra dabar.
Jeigu būdama savimi galiu kažkaip tau padėti susivokti Savyje – man tai didžiausia dovana. Nes šiandien mano širdis plaka dėl to, kad galėčiau Tau padėti pabusti, susivokti, priimti tave ir pabūti totaliai kartu su tavimi. Aš matau Tave. Unikalų. Tokį, koks esi už visų kaukių, įsitikinimų apie save, mane ir pasaulį. Myliu Tave!
Dažniausiai kūrėjas nežino savo kūrinių vertės. Jis tik laidininkas – įkūnyti tai, kas jį aplankė. Ačiū visiems, kurie tą vertę parodo ir sukuria, pasidalina su manimi savo atradimais, kuriuos patyrė “per mane”. Ačiū tiems, kurie rašo, dėkoja ir pasakoja savo istorijas apie tai, kaip pasikeitė jų ar artimųjų gyvenimai. Ačiū už jūsų nuoširdumą ir priėmimą!
Anksčiau aš kūriau dėl to, kad manyje netilpo visi suvokimai ir patirtys, tačiau dabar aš kuriu dėl tavęs ir esu tarnystėje. Jaučiu pašaukimą būti erdve, kurioje gali susivokti. Būti erdve, kurioje Tu skleidiesi. Ne dėl to, kad noriu keisti ar gelbėti pasaulį. Bet dėl to, kad matau Tave jau tobulą. Unikalų.
Ačiū, kad galime būti vienas kito kelio dalimi. Apsikeisti ir keliauti savo keliais. Ačiū, kad esi pasiruošęs skleistis ir jau skleidiesi. Tai taip gražu… Ir ačiū, kad tuo, ką atrandi savo kelyje esi pasiruošęs dalintis su tais, kurie tavęs paprašys patarimo.
Ramybės ir nuoširdumo!
