Visi daro geriausia, ką gali, su tokio lygio sąmoningumu, kokį turi

Visi daro geriausia, ką gali, su tokio lygio sąmoningumu, kokį turi.

Vietoje to, kad smerkti kitą, pykti ant jo ir bandyti jį keisti, žymiai daugiau naudos gali būti pažiūrėjimas į situaciją iš to žmogaus perspektyvos. Kai išmoksti stebėti gyvenimą per kito žmogaus perspektyvą, tarsi įsikūnijant į jį, tuomet nebelieka gyvenime kaltų, atsakingų už Tavo gyvenimą, gyvenančių teisingai ir neteisingai.
Nebėra kaltų, nebėra durnių… Visi tokie, kokius juos padarė evoliucija iki šio momento.
Jei visdar sunku priimti kitą žmogų ir galvoji, kad jis turėjo pasirinkimą būti kitoks, pagalvok apie save.

Ar tu turi pasirinkimą apie mintis, kurios pas Tave ateina dienos metu? Kokį Tu turi pasirinkimą rinktis, jei visi įmanomi pasirinkimų scenarijai atsirandantys Tavo galvoje yra tik tokie, kokią patirtį įgyjai iki šiol?
Tu „renkiesi“ pagal tai, kokius turi įsitikinimus perimtus iš aplinkos, įsitikinimus įgytus per patirtį. O jei neturėtum tokios patirties, kokią turi dabar, juk ir Tavo pasirinkimai būtų kitokie. Todėl jei dabar žiūri atgal į savo gyvenimą ir galvoji, kad galėjai pasirinkti kitaip, tai deja, turiu Tave nuliūdinti. Tu negalėjai pasirinkti kitaip, nes tuo metu Tau trūko tos patirties, kurią turi dabar. Iš dabartinės perspektyvos atrodai sau protingas ir galvoji, kad praeityje kvailai pasirinkai, tačiau tuo metu tai buvo artimiausias Tau pasirinkimas, pagal tokį sąmoningumą, kokį turėjai. Dėka to pasirinkimo, dabar jau turi ir kitokį matymą. Dėka jo, sekantį kartą, galėsi rinktis kitaip. Todėl gręžiotis atgal ir galvoti, kad galėjai padaryti kitaip, yra mažų mažiausiai – kvaila.

Kai nustoji save teisti dėl neva padarytų klaidų, kurių iš tikrųjų gyvenime nėra, o yra tik patirtys, tuomet lengviau priimi ir kitus žmones bei jų patirčių rinkimą. Visiems mums reikalinga skirtinga patirtis. Ir visiems mums – savas laikas. Jei teisi save – teisi ir kitus. Jei kaltini save – kaltini ir kitus.

Mano pažįstama, kuri dirba psichologe įkalinimo įstaigoje itin praplėtė mano suvokimą. Ten esantiems žmonėms labiau reikalingos elementarios etikos, moralės pamokos, o ne uždarymas už grotų už tai, kad jie neva nusikalto.
Vieną ten kalintį vaikiną nuo mažens mama mokė vogti, kad jis turėtų kaip pamaitinti mamą, kelis broliukus ir sesutes ir save. Jis kitaip net nėra matęs ir nežino, nes jo aplinka buvo tokia. Nuo vaikystės jis išmoko, kad vogti = išgyventi. Tai būdas gauti ko reikia. Jis negavo moralės pamokų apie tai, kas dora ir kas ne, jam reikėjo išgyventi. Jis tik žinojo, kad to daryti negalima, bet kito būdo net nesuvokė, nes visa jo aplinka taip gyveno. Ir kai jis už vagystes pateko į įkalinimo įstaigą, jo sėdėjimas kalėjime nepadarys jo geresniu žmogumi, nepadės susivokti kaip gyventi kitaip. Ir psichologei jis pasakoja: „ Psichologe, aš žinau, kad išėjęs iš čia darysiu tą pati. Aš kitaip nemoku. Aš norėčiau būti geras žmogus, bet aš nežinau kaip. Prašau, pasakykite man, ką man daryti kitaip?“.

Tai čia aš kalbu apie kraštutinį atvejį, bet juk mes nuolat sutinkame žmones ir jie visi su skirtinga patirtimi. Galbūt tas žmogus nežino kitaip? Galbūt tas žmogus dar neturi pakankamai vidinių resursų kažką pakeisti savo gyvenime. Galbūt jam trūksta žmonių, kurie būtų jam kitokio gyvenimo pavyzdžiu…

Todėl jei matant kitų žmonių „nesąmoningumą“ tave ištinka stebėjimosi, kaltinimo priepuolis – atsisuk į save. Ko savyje nepriimi? Ir vietoje to, kad save bausti, švelniai apkabink, paglostyk ir priimk net savęs nepriėmimą. Atsiprašyk savęs, pasakyk, kad myli. Pabandyk. Su savimi švelniai. Iš visos širdies. Nes Tavo mažam vaikui viduje skauda, todėl kai kasnors tą skausmą viduje tau primena ir iškelia, tu nori to atsikratyti perkeldamas atsakomybę ant kitų žmonių. Dabar kaip niekad Tavo vidiniam berniukui arba mergaitei reikia dėmesio ir meilės.

Priėmęs save – priėmi ir kitus.
Meilė ir švelnumas su Savimi bei noras pažinti gyvenimą plačiau – yra atsakymas.
Užteks vertinti save ir kitus kaip nevykėlius, o laikas priimti save su tuo, koks esi šią akimirką. Ir žinai, kad jei turėsi smalsumo, po kelių metų atsisukęs į šią situaciją su meile suprasi save, nes matysi viską jau visai kitaip…

Vienas ir labiausiai atvėrusių mano akis dalykų, buvo Human Design. Pamačiusi savo ir artimųjų žemėlapius, tiesiog verkiau ir juokiausi iš absurdo. Supratau, kad norėjau kitus pakeisti, kad jie būtų kaip aš, o pasirodo, jie visai kitai misijai atėjo į šį gyvenimą. Ir pamenu tada, pamačiusi žmogų, kuris man nesuprantamas, aš suvokiau, kad ne man teisti, nes iš tikrųjų aš nesuprantu kaip turi būti gyvenimas. Ir viskas, ką turiu daryti, tai jį tiesiog gyventi…
Jei nori sužinoti kas yra Human Design, žvilgtelk -> HUMAN DESIGN

Su meile –
Diana