Kas yra sociumas? Bendra nubrėžta „normalumo“ linija. Tai – aš save truputį kilsteliu, aš save truputį sumažinu, kad sutilpčiau į bendrus standartus.
Ir kalbėjau su vienu draugu, kuris psichoterapeutu dirba daugelį metų. Paklausiau, kas pagal psichoterapiją yra normalus, sveikas žmogus. Jis man pasakė, kad tas, kuris neturi savyje konfliktų su išore ir vidumi.
Ir pridūrė: „Bet …..(Froidas, Maslow ar dar kažkuris iš tų protingųjų – nepamenu) yra sakęs, kad sveikų žmonių išvis nėra“ .

Na tai žmonija gyvena utopija, kad kada nors save susitvarkys ir taps sveiki. Čia dabar itin paplitęs savęs tobulinimo, darbo su savimi kultas. Aš tuo netikiu. Čia kaip uždaryti laukinį žvėrį į narvą ir išmokyti jį nekandžioti kiekvieno sutikto. Taip, jis taps padorus, bet ar jis jausis laimingas? Ne, nes žvėris vis vien žvėris. Jam reikia kraujo ir laisvės.
Kaip ir žmogaus ego protas – žvėris, kuriam niekada negana. Nori vieno – gauna ir jau vėl alkanas. PROTUI NIEKADA NEGANA! Gali net nebandyt įtikti.
Tai kaip tada būti laimingu? Negi tai, ko visi linki gimtadienio proga vieni kitiems iš tikrųjų neegzistuoja?

Deja. Asmuo negali būti laimingas. Nes asmuo turi ribas. Asmuo – minčių apibrėžta begalybė.
Asmuo – minčių rinkinys kažkurio kūno vardu. Mintys susitapatinę su kūnu sukuria asmens iliuziją.
Jei laikai save žvėriuku, vardu – asmuo arba ego, jauti nuolatinį norą tobulinti save, pritapti, įtikti, būti padoriausiu iš visų žvėrių, kad laimėtum padorumo hierarchijos aukščiausią titulą. Čia visiškas fake’as, iliuzija.

Ar kada bandei pažiūrėti kas iš tikrųjų esi? Atmesk mintis, žodžius, įsivaizdavimus, kūną… Kas lieka? Kas tas jausmas „aš esu“? Iš kur jis kyla?
Kai tai nors kartą pamatai, suvoki visko absurdą ir daug, daug ir labai ilgai, ir labai giliai pasijuokęs, atsipalaidavęs – esi. Be konfliktų su vidumi ir išore. Net jei konfliktai ir yra. Bet jie nebetikri ir nebejaudina, o tiesiog vyksta. Tiesiog esi ir visa tai išgyveni. Ir tiek.

Dėl to, jei jau susitikome, žinok, aš nenoriu tavęs pakeisti, patobulinti, tik noriu pasakyti, kad viskas absoliučiai tobula jau dabar. Ir kartais kai tikrai tai priimi ir patiri, vidinio konflikto nebelieka.