Intymumas – didelio artimumo, asmeniškumo ryšys, visiško saugumo, abipusio pasitikėjimo ir atvirumo, dvasinio ar fizinio susiliejimo su kitu žmogumi jausmas.
Intymumas – tai gebėjimas užmegzti artimą kontaktą atsiveriant ir parodant save tikrą, tokį, koks esi kitam žmogui. Intymumas dažnai siejamas su seksualumu. Tačiau tai yra gerokai daugiau nei fizinis artumas.
Intymumas gali būti skirtomas į kategorijas:
Intelektualinis – gebėjimas dalintis savo mintimis ir idėjomis su kitu.
Emocinis – gebėjimas dalintis savo emocijomis ir giliais išgyvenimais su kitu.
Patyriminis – gebėjimas dalintis patirtimis su kitu.
Seksualinis – gebėjimas dalintis savo seksualumu, fiziškumu su kitu.
Intymumo ir pažeidžiamumo baimės ( baimė parodyti save pažeidžiamą, atsiverti) yra tarpusavyje susiję. Žmogus patiriantis intymumo baimę, gali parodyti savo pažeidžiamumą, tačiau problema atsiranda tuomet, kai santykiai tampa per daug artimi.
Santykiuose žmonės suartėja, atsiveria vienas kitam, tampa nuogi savo emocijomis, kūnu, protu vienas prieš kitą. Taip suartėdami, nusiimdami savo kaukes, tampa pažeidžiami. Tuomet aktyvuojasi įvairios baimės. Žmogus baiminasi tapti pažeidžiamas, jaudinasi, kad jį gali palikti, įskaudinti.
Kas mums trukdo atskleisti kitam žmogui savo išgyvenimus ar tiesiog pabandyti išsakyti savo nuomonę? Uždarumas ir nerimas likti nesuprastu, įskaudintu, paliktu. Pilna knygų, siūlančių įvairiausias strategijas, kaip reikėtų užmegzti pokalbį, kaip flirtuoti, kaip sužavėti pašnekovą ir jį sudominti. Tačiau nuoširdiems santykiams reikia tik vieno dalyko – atvirumo. Atsipalaidavęs, atviras žmogus visada kelia simpatiją.
Taigi, pirmiausiai reikėtų susilpninti savo „gynybą“ – tai yra suprasti savo strategijas, kuriomis bėgi nuo artumo, intymumo ir švelniai vis labiau atsiverti, gerbiant savo baimę, o ne bandant ją neigti.
Nors pradžioje gali atrodyti priešingai, tačiau visiškai paprasta kalbėti tai, ką galvoji ir jauti. Niekas nekainuoja daugiau pastangų nei bandyti būti kažkuo, kuo nesi.
Ženklai išduodantys, kad turi baimę intymumui:
Turi daug “draugų”, bet nei vieno neprisileidi per arti;
kad ir kokį aktyvų gyvenimą gyveni, visvien viduje jautiesi vienišas;
turi daug trumpų, bet intensyvių santykių, kuriais jauti, kad pasieki tašką kai jie tampa nuobodūs;
turi ilgalaikį partnerį, bet pasirenki tokį, kuris laiko atstumą, nesidomi tavo tikraisiais poreikiais, tavo emocijomis;
esi santykiuose, kuriuose slepi daugybę savo pusių nuo savo partnerio; esi vis kitoks prie skirtingų žmonių ir užsidedi vis kitą kaukę. Tokią, kokią jie nori matyti;
toks, kokį tave mato kiti, skiriasi nuo tokio, koks esi viduje;
galvoji, kad kiti žmonės yra pavojingi, nors neturi tam paaiškinimo;
visada esi dėl kitų, pasiruošęs visiems padėti, bet niekuoemt nesikreipi pats pagalbos, kai tau sunku;
arba nesi atviras padėti kitiems, nes manai, kad visi turi būti nepriklausomi ir neprisirišę;
slepi savo pažeidžiamas vietas ir silpnybes nuo kitų;
jautiesi suirzęs arba pasimetęs kai kiti tau užduoda per daug asmeninių klausimų.
Kokiais būdais bėgame nuo intymumo?
Pasąmoningai sukuriamos gynybinės techinkos padedančios neprisileisti kitų ir išlikti “saugiu”:
- Esi labai kritiškas kitiems (taip susikuri atstumą ir neprisileidi kitų žmonių);
- nuolatos esi užsiėmęs (taip slėpdamasis nuo tuštumos ir vienatvės jausmo);
- visuomet esi “geros” nuotaikos (būti atviru apie savo tikruosius jausmus galiatrodyti per daug intymu);
- visuomet nori viską daryti dėl kito žmogaus nepalikdamas vietos gauti dėmesio pats (tokiu būdu niekas nemato tavęs ir negali iš tikrųjų pažinti);
- turi labai dramatiškus santykius (dėka dramų nelieka laiko tikram intymumui);
- turi stiprią nuomonę apie viską (tai išgąsdina ir atitolina kitus žmones nuo tavęs)
- esi perfekcionistas (randi priežasčių, kodėl niekas neatitinka tavo aukštų standartų, todėl neprisileidi žmonių);
- turi daug fantazijų – kaip atrodytų tobula meilė (taip laikai save saugiai nuo grėsmės prisileisti “tikrą” meilę.
Pasąmoninės gynybinės strategijos santykyje:
Atsitraukimas
Kuomet santykiuose su kitu žmogumi pakankamai suartėji, pasiekus tam tikrą tašką, iškyla noras – atsitraukti. Taip elgtis skatina emocinio intymumo baimė. Nustoji komunikuoti ką jauti, savo poreikius. Sulaikai savo energiją sau ir nebesidalini su partneriu.
Užsidarymas
Pavyzdžiui, pradedi kažkam jausti įsimylėjimą, staiga užsidega raudona lemputė ir į galvą pradeda plūsti įvairios savisaugos mintys: „Viskas per greitai juda į priekį“, „Aš ir vėl liksiu įskaudintas“, „Nieko man nereikia, aš nesu pasiruošęs santykiams“. Ir visų šių minčių rezultatas – užsidarymas ir atsitraukimas nuo to, kas galėtų daryti tave laimingu. Kuomet ši gynybos sistema įsijungia, pradedi savo galvoje save įtikinėti, kad santykiai tau iš tiesų taip jau stipriai ir nerūpi. Net aiškiai to nesuvokdamas pradedi vengti mielų akimirkų, akių kontakto ar atsitrauki nuo tau rodomo dėmesio, komplimentų ar prisilietimų. Gynybos sistema gali tave paversti šaltu ir abejingu savo partneriui, vis ieškančiu milijono priežasčių, kodėl nuo šio mylimo žmogaus derėtų laikytis atokiau. Ir kas įdomiausia, iš tiesų, ši pačių sukurta gynybos sistema gali jausmus visiškai uždaryti ir įtikinti, kad jausmai baigėsi. Svarbu įsisąmoninti, kad šis staiga atsiradusį susidomėjimo trūkumo ne visada gali lemti išorinės aplinkybės, kurių mes negalime kontroliuoti, bet ir mūsų pačių giliai pasąmonėje slypinti gynybos sistema, kuri tarsi skydas mus saugo nuo pažeidžiamumo.
Kritiškumas
Dar ekstremalesnis būdas užsiverti nuo savo partnerio ir neleisti sau jo mylėti – staiga gimęs noras jį ar ją perdėtai kritikuoti, koncentruojantis vien tik į jo ar jos trūkumus. Tokiu atveju pradedi klausytis savo „vidinio kritiko“ balso, puolančio tiek patį tave, tiek ir artimiausius žmones. Šis „vidinis kritikas“ yra tarsi negatyvus filtras, kuris iškreipia tavo matymą, taigi į savo partnerį ir santykius su juo pradedi žvelgti negatyviai. Gali pagauti save kritikuojančius net ir menkiausias savo partnerio charakterio ar elgesio savybes: nuo ne vietoje padėto puodelio iki to, kokiu būdu jis ar ji demonstruoja savo meilę jums. Šis „vidinis kritikas“ galiausiai netgi gali įjungti galvoje skaičiuotuvą – pradedi matuoti, ką davėme ir ką už tai gavome (suvedinėti sąskaitas), taip į santykius žvelgiant iį matematinės prizmės. Tuomet jausmams nebėra vietos. Dėl „vidinio kritiko“ įsijungti gali ir selektyvinis girdėjimas – išgirsti tik tai, kas yra neigiama, arba atsirenki tik tuos partnerio teiginius, kurie tau nepatinka. Kai pats savo pasąmonėje iškreipi savo partnerio vaizdą, jautiesi atstumtas ir prisiimi aukos poziciją, galiausiai desperatiškai bandydamas priversti savo partnerį įrodyti, kad ji ar jis tikrai tave myli. Galiausiai taip elgdamasis atstumi meilę nuo savęs, nes apriboji savo galimybes meilę priimti. Juk dažnai yra daug lengviau atstumti savo partnerį nei priimti jo ar jos meilę, skirtą tau. Kiekvienas iš mūsų turime trūkumų, ir net artimiausi žmonės visuomet turės mums nepatinkančių savybių. Tačiau jei būsime ciniški ir nustosime juos matyti tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, nustosime jaustis su jais artimi ir nebesugebėsime atskleisti geriausių jų pusių ir leisti sau patirti meilę.
Konfliktiškumas
Sieki sukurti konfliktą, taip atitolinant partnerį nuo savęs. Tada visas dėmesys nueina į konfliktą, kuris sukuria atstumą ir suteikia tau erdvės.
Ir dar daugybė kitų pasąmoninių taktikų, kaip išvengti intymumo. Pastebėk save ir įsivertink – o kokios strategijos laiko tave nuo visiško susiliejimo ir atvirumo meilei?
Ką daryti, jei bijai intymumo, bet jo nori?
Labai svarbu pastebėti elgesio modelius, dėl kurių nuo savęs atstumi meilę, tad pažvelki į save ir susimąstyki, ar tikrai niekuomet nesusilaikai nuo savo jausmų demonstravimo, ar neužsiveri nuo partnerio, ar nesi perdėtai kritiškas ir nuolat ieškantis konfliktų?
Meilė yra tai, kas gąsdina. Nes ji yra absoliuti totalumo būsena. Joje nebelieka asmeniškumų, nebelieka vertinimų, matavimų protu. Ji ištirpdo bet kokį ego, naudos ieškojimą ar bet kokį kitą matavimą.
Ar tikrai nuoširdžiai galėtumei pasakyti, kad moki mylėti? Manau, kad visą gyvenimą mes keliaujame į atsidavimą meilei. Vis labiau minkštėdami savo vidumi, kad galėtume išgirsti, pajausti ir tuo pačiu įgyti vis daugiau išminties.
Jei bijai intymumo – eik į jį. Švelniai, po truputį. Bet koks su jėga, valia savęs įstumimas į per didelį intymumą – aktyvuos šarvus ir pabėgimo strategijas. Leiskis į tyrinėjimą ir po truputį nusiimk po vięną šarvą. Tavo protas turi įsitikinti, kad yra saugu. Kad nieko nenutiks. Kad tai, ką kažkada anksčiau patyrei savo gyvenime ir tai tave uždarė – jau pasibaigė ir nuo dabar gali būti viskas kitaip, naujai.
Tu esi vertas patirti meilę. Pastebėk kas tam trukdo ir po truputį įsileisk!
Viena efektyviausių terapijų, kurioje per kūną tyrinėsime intymumą, tai šis seminaras:
Spausk čia.
Iki susitikimo,
su meile,
